Vakar dalyvavau filmo „Nepamiršk kvėpuoti” („Ne pozabi dihati” – rež. Martin Turk, Slovėnija, 2019) peržiūroje su aptarimu.
Besiruošdamas prieš diskusiją skaičiau apie filmą aprašymus. Vienu metu supratau, kad imu prisiminti lietuvių kalbos pamokas, kai tekdavo atlikti teksto analizę ir interpretaciją. Tiek daug dalykų galima rasti apie šį filmą, analizuojant tai, ką autorius norėjo perteikti žiūrovui ir kokiu būdu stengėsi tai padaryti. Pradėjau nerimauti, kad mano „psichologinės įžvalgos” gali būti visai kitokios nei tos, kurias galima rasti aprašymuose apie šį filmą. Prisiminimai apie mokyklą ėmė suktis apie pažymius, kuriuos rašydavo mokytoja pagal tai, ką pasakysime.
Pastebėjau, kai nerimas ima virsti į baimę apie tai, kad gal ne viską teisingai „suinterpretuosiu” ar „pamatysiu”. „Kiek man mokytoja už tokias įžvalgas parašytų?” – sukosi galvoje. Jausmas tikrai ne pats maloniausias. Gal greičiau priešingai – verčiantis trauktis, gūžtis, eiti šalin.
Tačiau apie tai, kaip svarbu „pagauti” savo jausmą, jį įvardinti ir pabandyti suprasti, apie ką jis ir iš kur kyla, mane ir kolegas moko studijuojant psichoterapiją. Todėl nesiėmiau iš karto kažkokių „pasitraukimo veiksmų”, o leidau sau „pareflektuoti” apie tai, kaip čia su tuo nerimu gaunasi. Ėmė kilti šioks toks nepasitenkinimas, kodėl kažkas mane turėtų „versti trauktis” nuo to, kas man patinka? Filmus žiūrėti ir apie juos kalbėti gi aš mėgstu. Todėl pradėjau ieškoti tų vietų, kur mano jausmas gali mane suklaidinti. Ir žinote, ką suradau?
O gi tai, kad psichologija nėra tas pat, kas teksto analizė ar interpretacija. Psichologija gi nekelia tikslo padaryti taip, kad „asmuo imtų jaustis teisingai”. Psichologijoje kaip tik viskas labiau sukasi apie tai, ką kažkoks KONKRETUS asmuo jaučia ar galvoja. Tai, kas vienam yra labai svarbu, kitam gali būti visiškai nesvarbu. Todėl ir žiūrint filmą nebūtinai „psichologinės” įžvalgos turi atitikti kažkokį aprašymą. Nes jeigu žmogui filme dėmesį patrauks visai kitas dalykas nei tai, ką autorius norėjo parodyti, aš sakyčiau, kad norint atliepti to konkretaus žiūrovo poreikius, daug geriau bus gilintis ne į tai, ką autorius norėjo jam pasakyti, bet ką tas konkretus žiūrovas išgirdo.
Gal nebent po to būtų galima iškelti ir kitą klausimą – kodėl tas konkretus žiūrovas neišgirdo to, ką autorius norėjo pasakyti.
Bet kokiu atveju – nerimas dėl „neteisingo psichologinio supratimo apie filmą” nukrito ir prisimenu, kad su po filmo pasilikusiais žiūrovais buvo visai smagu ir malonu pabendrauti apie tai, kas jiems iš filmo atkreipė dėmesį ir padiskutuoti apie tai, kodėl taip galėjo atsitikti.
