Taip rašoma 1995 metų knygutėje „Bendravimo psichologija” (R. Želvys). Tačiau šį kartą pasikabinėkime – kažką naujo sužinoti kabinėjantis gali būti įdomiau, nei „ramiai ryjant nekramčius”. Taigi patyrinėkime mintį „bendravimas – tai prasminga tarpusavio sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių”.
Galima sutikti su tuo, kad tai „sąveika”. Aišku, kad būtų sąveika, tai turi būti veikiančios dalys – kažkas su kažkuo sąveikauja. Nesunku suprasti, kad:
- Sąveikauti gali viena dalis su kita.
- Arba – viena dalis su keliomis dalimis.
- Arba dalių grupė su kita dalių grupe.
- Ir pan.
Kas su kuo sąveikauja?
Ar būtinai tos dalys turi būti žmonės? Nemanau. Juk galima pabendrauti ir su „idėjomis”. Ar jos būtinai turi būti „išorinės”? Irgi nebūtinai. Galima gi pabendrauti ir „pačiam su savimi”. Kitaip sakant – pabendrauti su „skirtingomis savo dalimis”. Kažkas gali pagalvoti vienaip, o kažkas kitas kitaip. Kuris teisingesnis? Iš karto gali ir nebūti aišku.
Taigi išsiaiškinome, kad bendravimas gali būti ir nebūtinai tarp žmonių. Ir net nebūtinai su „išore”. Lieka paskutinis dalykas – ar tai būtinai turi būti „prasminga” sąveika?..
Atsakykite į klausimą – ar esate kada nors su kuo nors pabendravę ir po to pasijutę, kad visiškai neprasmingai sugaišote laiką?
Štai jums ir atsakymas!
