„Nežinojimas yra palaima” – pasakė Tomas Grėjus.
Paprastai sakant, laimė būti kvailiuku. „Darysiu ką noriu, niekas man nieko neaiškinkite, o jeigu kas nors man nesigaus, tai pasakysiu, kad „nežinooojau””. Paprastai sakant – tai yra nebrandaus vaiko kalbos. Arba žmogaus, kuris turi „daug silpnybių”. Jeigu taip kalba suaugęs žmogus, turime problemą. Taigi – tema apie silpnybes.
Nekonstruktyvus šeimyninis konfliktas
Turbūt dažnam teko patirti tai, ką reiškia „nekonstruktyvus šeimyninis konfliktas”. Kai pradedi ginčytis ir tiesiog vietoj to, kad kažką spręstum, ne tai, kad „burbuliuoji”, o tiesiog „dergi viską aplinkui” – eigoje net atsiranda toks kaip ir pasitenkinimo jausmas, laimė „išsilieti”. Išdergi, išlieji, išvemi, paleidi tokią kaip ir emocinę „trydą” – ir palengvėja. Tą sekundę, kai tai vyksta arba kokią vieną sekundę po to, kai taip „išsituštinai”. Tačiau praėjus tai sekundei iš karto pamatai – kokios pasekmės. „Visos sienos aptriestos” 🙂 Štai tokios pasekmės. Štai tokie „silpnybių” rezultatai. Kas dabar bus? Žmona verkia, jauti, kad sugriuvo viskas, kas buvo sukurta. Suskilo net pamatas, ant kurio pastatyti šie tarpusavio santykiai. Paprastai sakant, po šios „trydos” situacija ne tai, kad ne pagerėjo, bet pasidarė „pragariška”. Čia tas pats, kaip pykčio apimtam dėl to, kad partneris nenupirko pieno, ištaškyti kambaryje esančius daiktus – sudaužyti televizorių, stalą, suplėšyti sofą, išteplioti sienas ir mesti burokėlių stiklainį į tą sieną, kuri labiausiai apstatyta įvairiais daiktais, stalčiais, rūbais.
Kažkam teks visa tai tvarkyti
Nepaisant didelio įsiskaudinimo dėl kažkokios konkrečios problemos – dabar turime ne tai, kad didesnę problemą, bet turime visą „žaizdą”.
Susivokę, kas vyksta, pasakome „oi nežinojau, sorry”. „Turiu silpnybę – kai supykstu, man taip gaunasi”…
Oi nežinojau, sorry
Ir kas tas „sorry”? Ką tai reiškia? „Nebepyk ant manęs, aš dabar eisiu pasivaikščioti, o tu viską sutvarkyk”? O gal reiškia „nebepyk ant manęs, kad viską čia išgrioviau, žinau, kad ir taip neturim pinigų, bet dabar kažkaip kažkam kažkada teks viską atpirkti”? Ką tai reiškia?
Taigi tai reiškia tą malonumą būti „kvailiuku” – kai darai, ką nori, ir už nieką nesijauti atsakingas. Tiesiog kaltini aplinką – aplinkybes ir pan. Galiausiai dar priduri „kitą kartą užtat taip nesielk, nes matai, kaip gavosi?” (apkaltini partnerį dėl to, ką pats padarei).
Froidas kalbėjo apie tai, kad žmogus nori išlaikyti ramybės būseną, kad jis nenori permainų – net jei „išoriškai” ir tvirtina „oi taip, aš noriu permainų, noriu būt geresnis” ir pan. Bet realiai žmogus sieks bet kokia kaina ir toliau daryti tai, ką iki šiol darė. Kaltintojas ir toliau kaltinis, neatsakingas ir toliau elgsis neatsakingai. Neatsakingai viską išdaužęs jis neatsakingai atsiprašinės, o „kvailiukas” ir toliau norės būti „kvailiukas”.
Bet...
Bet mes visi turime ir tą „kitą dalį”, kuri nori augti, suprasti, subręsti. Nors ir jaučiame tam tikrą nostalgiją vaikystės laisvei, kai esi toks, kaip gyvūnas – tiesiog darai tai, ką nori, kažkaip reaguoji į aplinkybes, o kažkam nepavykus jas ir apkaltini. Tačiau pradėjus suaugti – imama matyti, kad poelgiai turi pasekmes. Teisingai elgiantis galima tikėtis norimų rezultatų. Tokia žinutė, nors ir daro mus brandesniais, gali nepasirodyti patraukliai jau vien dėl to, kad tai reiškia, kad daugiau negali daryti bet ko. Tai reiškia, kad nebegali kaltinti kitų, o tik save. Pats tampi tiek savo laimės, tiek nelaimės kūrėju. O tai žingsnis – į nepriklausomą, brandų, „Dievo kibirkštį” turintį suaugusiojo pasaulį.
Ar verta tapti suaugusiu?
Galbūt galima tik pagalvoti, kad „didelis vaikas” yra kažkas bjauraus ir nesveiko. Tuomet būtų galima kelti klausimą, ar verta būti „nesveiku”? Manau, kad neverta, nors ir galima. Bet geriau jau būti sveikam, net jeigu tai ir pareikalauja jėgų ar resursų. Tad sveikatos jums ir palinkėsiu.
