Mokymasis iš praeities

Galbūt gali būti ir taip, kad tai tiesiog „negebėjimas prisiimti atsakomybės”? Tai gali būti irgi blogo auklėjimo rezultatas, kitaip sakant – „įgytas įrankis”. Arba atvirkščiai – „neįgytas įrankis”, t. y. neišmokimas pasinaudoti tuo, kuo galėtum, t. y. lyg negebėjimas numušti per aukštai kabančio obuolio pagaliuku, nes niekada nesi matęs, kaip kas nors obuolį numuša pagaliuku. Taigi šokinėji, bandai pasiekti, o nepavyksta. Apie pagaliuką net nepagalvoji. Z. Froidas tokį elgesį pavadino „pakartojimo kompulsija„.

Psichoanalitinė psichoterapija ieško atsakymų į šiuos klausimus kalbant su žmogumi, klausant jo gyvenimo istorijos. Palengva tuomet susidėlioja supratimas tų priežasčių, dėl kurių žmogus taip elgiasi. Įsisąmoninus tas patirtis, verčiančias kartoti tai, kas mus kažkada traumavo, mes vėl iš naujo gauname galimybę rinktis, kaip elgtis. Taigi ta prasme – tampame laisvi vėl teisingai pasirinkti. Tačiau kad ir kaip bebūtų – esmė ta, kad rezultatus keičia pasikeitę mūsų poelgiai. Net jeigu už tų poelgių ir stovi „smegenys” (mąstymas, suvokimas, sąmoningumas, jausmai, patirtys ir pan.), tačiau JEIGU imame elgtis taip, kad rezultatai būtų pageidautini, tai jie ir bus pageidautini, nes MES PASIELGĖME TAIP, KAD REZULTATAI BŪTŲ PAGEIDAUTINI.

Paprastai sakant, teisingai elgtis galima ir nebūtinai susivokus, koks elgesys yra teisingas. Jeigu smegenyse „košė” ir nesi tikras, kaip pasielgti būtų geriausia, vis tiek JEIGU elgsiesi teisingai, tai ir rezultatus gausi teisingais. Čia kaip matematikoj – jeigu nežinai, kaip spręsti uždavinį, bet taip jau sutapo, kad pasirinkai teisingą sprendimą, tai ir atsakymą gausi teisingą.

Ir ką gi visu tuo norima pasakyti?

O gi tai, kad bent truputį pasistengus pagalvoti, kaip pasielgti būtų naudingiau ar išmintingiau, galima susilaukti labai didelių gyvenimo pokyčių. Galbūt ne kardinaliai viską iš karto pakeisti, bet truputį pasikoreguoti įsistatant į „geresnę” gyvenimo kryptį.